žemybė

žemýbė sf. (1) NdŽ, žemỹbė (2) LVIV711 1. SD¹98, SD194, S.Dauk, Sut, N žema vieta, žemuma: Pats gyvena ant aukštybės, o čionai žemybės daiktus nuveizdi ant žemės ir danguj MP89. Nupuolė ant žemybės svieto to, ant vietų bjaurių peklos MP146. Ir tarė jiems: „Jūs este iš žemybės, aš esmi iš aukštybės. Jūs este iš šio svieto, o aš neesmi iš šio svieto“ BtJn8,23. Jūs iš žemybės este, aš iš aukšto esmi GNJn8,23. Pasiuntinys Gabriolas atėjo panosp ant žemybės svieto, iš aukštybės SGI19. 2. SD269, S.Dauk, N, TS1902,1b, J nusižeminimas, paklusnumas: Bažnyčia, kurią Christus paėmė, buvo … duktė artojo Adomo, neturinti nė jokios aukštybės aba žemybės iž giminės SPI230. Neturtė mokia žemybės, puikybė gi kietina širdį BaPat18,23. Nes dvasia noria būti aukštybėse, o kūnas ieško žemybių M.Valanč. Koks menkas yra ant žemės jos savęs žinojimas, tiek ji dūsauja žemybėse ir varge Vd. Vaikščiodams keliu žemybės, užėjau verksmo upelį Vnž. 3. D.Pošk, Kb menkystė, dvasinis nuopuolis: Nėra tokio žodžio, kuris išreikštų begalinę žemybę pažiūrų V.Kudir. 4. užkalbėjimo žodis: Dangaus galybė, žemės žemybė, tau piktybė, man blogybė LTsV894(Rš). Žeme žemybe, tavo piktybė, mano Dievas, mano, duos man gėrybę (užkalbant gyvatę) LMD(Dglš).